Nusivylimas

Nusivylimas yra skirtingo laiko ir jėgos emocija, atspindinti asteninį jausmų spektrą. Nusivylimas - tai savojo bejėgiškumo suvokimas, kai reikia patenkinti poreikį. Nuo stiprios psichoemocinės būsenos permainos į neigiamą pusę (iki klinikinių atvejų), natūralu pastebėti, kad tai įvyko dėl stipraus šoko ar kitokios įtakos, kuri pakeitė įprastą gyvenimą (artimųjų mirtis, prižiūrimų idėjų žlugimas ir pan.).

Tokie iš dalies kontroliuojami arba visiškai nekontroliuojami neigiami įvykiai susiduria su impotencija turinčiu asmeniu, kad jis jaustųsi nesugebantis pakeisti tiek atsiradusios situacijos, tiek bet kokio gyvenimo posūkio. Nedideli nusivylimai gali paskatinti vystymąsi ir motyvaciją, tačiau reikšmingų ryšių ar įvykių sunaikinimas verčia į ateitį, beviltiškumą, beprasmiškumo jausmą, ir žmogus nusileidžia į egzistencinę krizę, kurią sukelia egzistencijos beprasmė.

Nusivylimas sukliudo žmogui iš praeities orientyrų, o jei ankstyvoje stadijoje žmogus gali kritiškai suvokti situaciją, jo būklę, pastebėti išeinančią energiją ir entuziazmą, ieško būdų, kaip atsikratyti nevilties, o po kurio laiko šios patirties jėga ir daugialypiškumas atima žmogui jėgos.

Kas yra neviltis

Nusivylimas yra viltis ir gebėjimas matyti perspektyvas, sunki emocinė būsena ir fizinės jėgos mažėjimas. Jei suprantate paties žodžio kilmę, tai atspindi ilgą laukimą, kartu su nerimu, kuris turi didelių vilčių. Senovėje toks laukimas buvo dėl medžioklės, kai žmogus buvo pastovus jėgos ir dėmesio įtempimas, sėdintis pasala, o žvėris neatsirado - genties gyvenimas gali priklausyti nuo įvykio rezultato, todėl nebuvo įmanoma išvykti ir ilgiau pasislėpimas, tuo daugiau jėgos, kurią jis praleido, ir kuo mažiau išteklių išliko iš laukimo zonos.

Nusivylimas kyla iš vilties, kuri yra sinonimas su viltimi, ir šis aspektas buvo išsaugotas šiame žodyje, tačiau įgijo savo išskirtinius momentus šiuolaikiniam pasauliui, kur nereikia sėdėti pasala. Vis dėlto žodis atspindi žmogaus viltis dėl teigiamos bet kokios situacijos rezultato (tai nekelia pavojaus visai šeimai mirties, bet yra nesąmoningai suvokiamas tuo pačiu nerimo lygiu, sukeldamas tuos pačius biocheminius mechanizmus, kaip ir tolimų protėvių).

Nusivylimas gali būti prilygintas tik labai apytikriam palyginimui, nes ši koncepcija apima daugybę aspektų, kurių dalis (būtent gerovės viltis) gali realizuoti ir reguliuoti, o dalis yra giliai pasąmonėje, kurioje yra nustatytas archajiškas psichikos procesas, kaip išlikimo instinktai.

Nusivylimas apima baimę (sąmoningą ar ne), o siaubo jausmą gali lemti tikri įvykiai ir galimybės, ir juos galima rasti tik fantazijos ir nesąmoningos psichikos reakcijų srityje. Taigi, nusivylus vyrui mirus, pagrindinis smuikas gali žaisti savo mirties baimę, nežinodamas moters, nes ji gyveno išlaikytinį gyvenimą ir nežino, ką daryti su supančia tikrove, kai iš tikrųjų jos vyras buvo ir jos apsauga, ir maitintojas jai ( , tai reiškia, kad pasaulis kelia grėsmę).

Nusivylimas gali turėti gėdos, dažniausiai išaugo iš nesugebėjimo rūpintis kitais (nes žmonės gali patirti neviltį dėl to, kad nesugeba aprūpinti savo šeimai pakankamo egzistavimo lygio, nes archajišku lygmeniu tai suvokiama kaip jų lyderio vaidmuo).

Taigi nevilties pradžios momentas yra vilčių žlugimas, bet tuomet yra susiję senovės mechanizmai, sukeldami žmogų į patyrimą, neturėdami tiesioginio ryšio su situacija, bet sunkindami savo patirtį iki ribos, kitaip tai būtų paprastas nusivylimas.

Beveik neįmanoma atsikratyti nevilties savo, nes paslaptis, bet didelio masto procesai yra paslėpti ne tik iš aplinkinių, bet ir nuo patyrėjo sąmonės. Todėl. Jei jaučiatės beviltiškumo ir prasmės jausmas, lydimas bet kokio priespaudos, paprašykite pagalbos ir neklausykite savo paviršutiniškų pažįstamų patarimų. Ji nepraeis savaime, jei jau susitiko su kažko svarbaus praradimu (ir tai yra pagrindinė nevilties tema), turėsite gyventi šią patirtį, persvarstyti savo gyvenimą ir atlikti reikiamus pakeitimus, kad jis būtų užpildytas prasme ir prasme, kas vyksta. Tikėti žodžiais, kuriuos žmogus patyrė panašiu įvykiu, ir po poros dienų jaučiamas normalus, gali būti pavojingas, nes jūsų vertės sistemos yra skirtingos. Ir kol jūs laukiate skausmo ir amžinybės, kad leistumėte jums eiti, neviltis kasdien ištuštins jūsų jėgą ir įtikins jus apie pasaulio nekintamumą ir jūsų asteninį savęs suvokimą jame.

Jei viskas tinka su jumis, bet pastebite keistą ilgą melancholiją, pernelyg dideles kančias, tuomet jūsų užduotis yra siųsti asmenį į psichoterapeutą ir, jei jis atsisako bandyti padėti sau. Atminkite, kad sielvarto ir liūdesio jausmai yra natūralūs, bet ilgesnis ar stipresnis rodo tiksliai neviltį, kuris yra psichikos ir nervų sistemos perkrova. Tokia pernelyg didelė psichinė našta be atitinkamo koregavimo gali sukelti neuropsichiatrinių ir somatinių ligų vystymąsi, taip pat paskatinti asmenį į savižudybę, kaip vienintelį išeitį iš baisių skausmų ir nesąmonių. Atminkite, kad gebėjimas pastebėti kitus būdus, kaip išeiti iš nevilties asmenybės, skiriasi nuo įprastos būklės, nes buvo paveiktos gyvybiškai svarbios sritys, o galbūt asmenybės nustatymo konstrukcijos gali būti nusivylusios.

Nusivylimo priežastys yra du žmogaus gyvenimo suvokimo būdai: pernelyg didelio fokusavimo ir ypatingos svarbos suteikimas bet kuriai vertei ar tikslui (tada, kai jis prarandamas, visam pasauliui nebėra svarbos) ir nesant prasmės prasmės prasmės, savo egzistencijos jausmo sąsajos su didesniu dalykas ir harmoningas įvairių gyvenimo sričių ryšys (tokie sumaišymai, su savo emociniu nestabilumu, gali nukreipti asmenį į neviltį). Todėl, išlaikant įvairių gyvenimo sričių susidomėjimą ir reikšmę, taip pat gilų egzistencinę reikšmę savo egzistencijoje, nepaisant to, kas vyksta, yra nevilties prevencija.

Susidomėjimas su neviltimi

Absoliučiai užkirsti kelią nusivylimui savo gyvenime niekam neįmanoma, tačiau galima redaguoti veiksnius, turinčius įtakos bet kokios situacijos nevilties tikimybei. Pirmiausia, tėvų šeimos pavyzdys, kurį asmuo matė ir nesąmoningai sugeria elgesio modelius, prisideda prie šios valstybės. Taigi, jei menkiausiu atveju jūs pamatėte, kaip tėvas pateko į neviltį ir nenorėjo ieškoti būdų, kaip išspręsti dabartinę situaciją ar restruktūrizuoti savo gyvenimą, tuomet tikimybė pakartoti šį scenarijų savo veiklos našumo didėjime. Ne todėl, kad nenorėjo ieškoti kitų galimybių, bet dėl to, kad nėra pavyzdžių, kaip apsižvalgyti. Galbūt vienas lyties tėvas su jumis buvo linkęs nedelsiant prarasti viltį ir ruošėsi pasaulio pabaigai, o kitas jam nusprendė daug ir parodė kelius. Tada, nustatant su pirmuoju, panika bus gerai žinomas stereotipas, taip pat naudingas, nes jūs negalite prisiimti atsakomybės už save, bet laukti išgelbėjimo. Tokioje situacijoje yra paslėptų išteklių - tai yra kitų tėvų elgesys ir jo įveikimo strategijos, kurios, kaip ir švelnus neviltis, yra jūsų vidinės patirties dalis, kurią reikia pažadinti ir aktualizuoti. Beje, tai pasakytina ir apie tuos, kurie panašiai elgėsi šeimoje, buvo daugumos normas - rasti, pavyzdį kitur, tarp draugų ir herojų.

Kitas psichikos ypatumas, kuris gali sukelti nusivylimą, yra tendencija nuolat slinkti per įvykius, tam tikra prasme įstrigusi ne tiek patyrimo, tiek emocijų pasikartojimo labui. Tai gali būti susiję su teigiamomis akimirkomis, o tada didėja asmens stiprybė ir pasitikėjimas, bet ši ypatinga savybė, nukreipdama į neigiamas akimirkas, gali įsiterpti į beviltiškumo bedugnę ir plėtoti gilų depresiją. Paprastai dar vienas ryškus įspūdis veda iš pakartotinio situacijos atkūrimo, tačiau nėra racionalu visiškai pasikliauti išorinių veiksnių valia, nes su gana ilgu neviltimi, žmogus praranda gebėjimą pastebėti išorinius situacijos pokyčius, sutelkdamas dėmesį į vidines kančias, arba šie pokyčiai tampa nereikšmingi. Rasti savo efektyvią techniką, skirtą atkreipti dėmesį ir perkelti savo mintis, padės sumažinti skubumą patirti neigiamas emocijas, taip pat pažvelgti į pasaulį su blaiviu išvaizdu, kartojant teigiamus.

Neigiamo įvykio atveju svarbus dalykas yra jausti savo vidines atramas, kad išlaikytumėte valstybę tinkamu lygiu. Sumažėjęs savigarba, nesaugumas, savęs vėliavos įprotis, žmogus tik giliau gilina į depresinio sutrikimo duobę ir aklavietės jausmus. Taigi, ne tik pasaulis tampa netobulas ir baisus dėl svarbios dalies ar siekių sunaikinimo, bet ir pasitikėjimo savimi trūkumas greitai žudo likusius viltis tobulėti. Taigi, geriau pradėti normalizuoti savigarbą ir užpildyti vidinius išteklius, o ne tada, kai krizė sukrėtė jūsų gyvenimą, geriau pradėti, kai gyvenimo padėtis vis dar yra stabili - siekiant užkirsti kelią ir plėtoti tvarumą.

Tikslingų nuorodų stiprinimas padeda, t.y. bendravimas su žmonėmis, kurie gali iš tiesų suprasti ir priimti jus, kai nereikia išlaikyti savo veido. Kalbant atvirai apie savo būklę ir problemas, susijusias su saugumo jausmu, yra gana terapinė praktika, dėl kurios poveikis sumažėja, tampa įmanoma gauti grįžtamąjį ryšį apie savo emocijas ar įvykius, iš kurių, jei nėra naujo gimimo būdo, atsiras paramos šaltinis, kuris sumažins neviltį. Jei tokių žmonių nėra aplinkoje, galite kreiptis į psichologą individualios ar grupinės terapijos tikslais. Nėra galimybės gydyti - rašyti dienoraštį, apibūdinti visas savo mintis, jausmus ir įvykius - periodiškai perskaitykite tai, kas buvo parašyta, leis sekti dinamiką, paskatinti naują viziją, kaip paskutinę išeitį, tiesiog padėti išmesti emocijas.

Tačiau klasėje turėtumėte ieškoti kažko naujo ir įdomaus, vengti žiūrėti į tuščią sieną ir slinkti per įvykį. Prisiminkite, kad vaikystėje buvote sužavėti ir dabar bandote suvokti savo polinkius - tai yra vaikų troškimai ir prisiminimai, yra daug energijos ir potencialo, be to, jie yra atimti iš išorės ar kitų lūkesčių, todėl yra tikimybė, kad jūs darysite tai, ką norėjote padaryti auga.

Rūpinkitės savo kūnu, nes depresija keičia cheminius procesus smegenyse, sustabdo nervų sistemos darbą ir, kita vertus, likusį - sutelkti dėmesį į sveiko gyvenimo būdo išlaikymą, sumažinti psichoaktyvių medžiagų vartojimą ir didina B vitaminų dozę (jie maitina nervų sistemą) stebėkite savo bioritmus, leiskite savo kūnui naudotis, net jei nenorite judėti (sportinių hormonų metu džiaugiamės ir maloniai, kurie padeda sumažinti epressivnogo fono).