Nusivylimas yra skirtingo laiko ir jėgos emocija, atspindinti asteninį jausmų spektrą. Nusivylimas - tai savojo bejėgiškumo suvokimas, kai reikia patenkinti poreikį. Nuo stiprios psichoemocinės būsenos permainos į neigiamą pusę (iki klinikinių atvejų), natūralu pastebėti, kad tai įvyko dėl stipraus šoko ar kitokios įtakos, kuri pakeitė įprastą gyvenimą (artimųjų mirtis, prižiūrimų idėjų žlugimas ir pan.).
Tokie iš dalies kontroliuojami arba visiškai nekontroliuojami neigiami įvykiai susiduria su impotencija turinčiu asmeniu, kad jis jaustųsi nesugebantis pakeisti tiek atsiradusios situacijos, tiek bet kokio gyvenimo posūkio. Nedideli nusivylimai gali paskatinti vystymąsi ir motyvaciją, tačiau reikšmingų ryšių ar įvykių sunaikinimas verčia į ateitį, beviltiškumą, beprasmiškumo jausmą, ir žmogus nusileidžia į egzistencinę krizę, kurią sukelia egzistencijos beprasmė.
Nusivylimas sukliudo žmogui iš praeities orientyrų, o jei ankstyvoje stadijoje žmogus gali kritiškai suvokti situaciją, jo būklę, pastebėti išeinančią energiją ir entuziazmą, ieško būdų, kaip atsikratyti nevilties, o po kurio laiko šios patirties jėga ir daugialypiškumas atima žmogui jėgos.